Teismas plačiai atvėrė duris šalutinių bankroto bylų kėlimui Lietuvoje

Lietuva: bnt attorneys-at-law atstovauja Vokietijos bankroto administratoriui precedento neturinčioje tarptautinio bankroto byloje.

Byloje buvo nagrinėjamas Bankroto Reglamento (Reglamento) taikymo klausimas, vertinant, ar egzistuoja “įmonės” kriterijai, suteikiantys teisę Lietuvos teismams iškelti šalutinę bankroto bylą Vokietijos skolininkui, kuriam pagrindinė bankroto byla jau yra iškelta Vokietijoje.

Valstybės narės teismai gali kelti šalutinę bankroto bylą skolininkui, kurio pagrindinių turtinių interesų vieta yra kitoje valstybėje narėje, nepriklausomai nuo to, kad toje valstybėje narėje skolininkui jau yra iškelta pagrindinė bankroto byla. Vienintelė sąlyga, būtina norint iškelti šalutinę bankroto bylą, yra tai, kad skolininkas toje valstybėje narėje, kurioje siekiama iškelti bylą, turi turėti „įmonę“ Reglamento prasme. Tokia teritorinė byla apima tik toje valstybėje esantį skolininko turtą.

Tokiu atveju vietos kreditoriai gali reikšti reikalavimus tiek pagrindinėje, tiek ir šalutinėje bankroto bylose, o šalutinei bankroto bylai yra taikoma valstybės narės, kurioje tokia byla iškelta, teisė. Dėl šios priežasties vietos kreditoriai reikalavimus gali reikšti savo gimtąja kalba, pagal nacionalinės teisės reikalavimus, taigi tokios bylos iškėlimas kreditoriams yra patrauklus.

2015 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos apeliacinis teismas patenkino vietos kreditoriaus prašymą iškelti šalutinę bankroto bylą Vokietijos skolininkui. Teismas nustatė, kad skolininkas Lietuvoje turėjo “įmonę” Reglamento prasme – veiklos vietą, kur skolininkas vykdo nuolatinę ūkinę veiklą naudodamas žmonių ir daiktinius resursus.

Pagrindinis byloje nagrinėjamas klausimas buvo momentas, kada turi egzistuoti “įmonės” kriterijai. Kreditorius, prašęs teismo iškelti šalutinę bankroto bylą teigė, kad “įmonė” turi egzistuoti pagrindinės bankroto bylos metu (šiuo atveju – 2014 m. kovo 31 d.). bnt-attorneys-at-law advokatas Frank Heemann ir advokato padėjėja Karolina Gasparkė laikėsi priešingos pozicijos, kad lemiamu momentu “įmonės” kriterijams nustatyti turi būti laikoma diena, kai kreditorius pateikia pareiškimą iškelti šalutinę bankroto bylą (nagrinėjamoje byloje – 2014 m. lapkričio 17 d.). Pažymėtina, kad tokio „įmonės“ kriterijų egzistavimo momento laikosi ir Vokietijos Aukščiausiasis Teismas bei Anglijos ir Velso apeliacinis teismas.

Lietuvos apeliacinis teismas rėmėsi kreditoriaus pozicija dėl momento, kada turi būti vertinamas „įmonės“ egzistavimas. Teismas konstatavo, kad tuo atveju, “įmonės” kriterijai būtų nustatomi pagal situaciją, egzistavusią pareiškimo dėl šalutinės bankroto bylos pateikimo metu, būtų apskritai neįmanoma iškelti šalutinės bankroto bylos, kadangi bankroto administratorius pagrindinėje bankroto byloje galėtų bet kada atleisti visus darbuotojus ar perkelti visą “įmonės” turtą iš valstybės narės, kurioje ketinama kelti šalutinę bankroto bylą, teritorijos, taip eliminuojant “įmonės” kriterijus.

Deja, pasisakydamas dėl tokių motyvų, teismas neįvertino situacijos, kad pagrindinės bankroto bylos administratorius neretai nutaria tęsti skolininko “įmonės” kitoje valstybėje narėje ekonominę veiklą, apimančią “žmogiškuosius ir daiktinius išteklius”, pavyzdžiui, tam, kad būtų užbaigti statybos darbai ir dėl to būtų gautas planuotas pelnas paskirstytas kreditorių naudai. Dėl šios priežasties, teismo argumentas, kad priešingas “įmonės” egzistavimo kriterijų vertinimas sukurtų situaciją, kai vietos kreditoriai negalėtų iškelti šalutinės bankroto bylos, yra neįtikinamas.

Nors teismas savo nutartyje akcentavo, vietinių kreditorių interesų gynimą, tačiau galima svarstyti, ar teismo nustatytas lemiamas “įmonės” egzistavimo momentas iš tikrųjų tarnauja vietinių kreditorių interesams.

Kadangi tuo metu, vietos kreditorius pateikė pareiškimą iškelti šalutinę bankroto bylą, praėjus 6 mėn. po pagrindinės bankroto bylos iškėlimo, visi skolininko filialo darbuotojai buvo atleisti, nuomos sutartys ir projektai nutraukti, ūkinė veikla nebevykdoma ir pagrindinis filialo turtas parduotas. Tokiu atveju sunku įžvelgti teismo postuluotą ekonominį naudingumą vietiniams kreditoriams, kai paraleli bankroto procedūra, sukelianti papildomas išlaidas ir apsunkinanti likvidavimo procesą, iškeliama praėjus 18 mėn. nuo pagrindinės bankroto bylos iškėlimo.

Ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis plačiai atvėrė duris šalutinių bankroto bylų kėlimui Lietuvoje: vietos kreditoriai galės nesunkiai įrodyti, kad užsienio skolininkas pagrindinės bankroto bylos metu turi “įmonę” Lietuvos Respublikoje. Praktika parodys, ar toks retrospektyvus testas “įmonės” kriterijams nustatyti tikrai tarnaus vietos kreditorių interesams tarptautinio bankroto bylose, ar priešingai – suteiks galimybę vietos kreditoriams piktnaudžiauti tokia teise siekiant „išsiderėti“ specialių sąlygų.

Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartis c. b. Nr. 2-1420-381/2015

Prenumeruoti naujienlaiškį

By pressing 'Subscribe' you consent to our duomenų tvarkymo terminai