Reglamentu Nr. 650/2012 (Paveldėjimo reglamentas (PR) siekta supaprastinti tarpvalstybinio paveldėjimo atvejus, apsiribojant paveldėjimo procedūra tik vienoje valstybėje narėje. Tačiau Vokietijos nekilnojamojo turto paveldėjimo atvejai, susiję su Lietuvoje esančiu nekilnojamuoju turtu, sąlygojo daugybę neišspręstų klausimų.
Prieš įsigaliojant PR, įvairiose ES valstybėse narėse buvo vykdomos kelios paveldėjimo bylos tarpvalstybinio paveldėjimo atvejais. Jei, pavyzdžiui, testatorius, kurio paskutinė nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje, turėjo turto Lietuvoje, tokiu atveju paveldėjimo procesas buvo pradedamas tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje pagal vietos teisės aktus. Aprašytu atveju Vokietijoje gyvenantis paveldėtojas turėdavo įgyvendinti savo paveldėjimo teisę papildomai ir Lietuvoje pagal Lietuvos įstatymus. Dėl kalbos nemokėjimo ir teisinių žinių stokos tai dažnai buvo brangu ir pareikalaudavo daug laiko.
Pagal PR, ši procedūra turėtų būti žymiai supaprastinta. Nagrinėtu atveju paveldėjimo byla būtų vykdoma tik Vokietijoje pagal Vokietijos įstatymus, o Lietuvoje negalėtų būti iškelta antra paveldėjimo byla. Tačiau, remiantis PR 1 str. 2 d. l p., turto savininko pasikeitimą vis vien reikėtų įregistruoti Lietuvos registre, laikantis Lietuvos įstatymų.
Tam, kad įpėdinis galėtų įrodyti savo statusą Nekilnojamojo turto registrui, PR 62 str. 1 p. numatytas Europos paveldėjimo pažymėjimas, kuris išduodamas naudoti kitoje valstybėje narėje ir galioja kaip teisėtas paveldėjimo įrodymas.
Problema Nr. 1: Ar Europos paveldėjimo pažymėjimas yra privalomas?
Pagal PR 62 str. 2 d., pažymėjimo naudojimas yra neprivalomas (taip pat žr. ESTT 2018 m. birželio 21 d. sprendimą, priimtą byloje C-20/17). Pagal PR 60 str. 1 d., įpėdinis gali pateikti ir kitus dokumentus. Pavyzdžiui, vienoje iš valstybių narių išduotas autentiškas dokumentas kitoje valstybėje narėje turi tokią pačią įrodomąją galią kaip ir kilmės valstybėje narėje (PR 59 str. 1 d). Asmuo, pageidaujantis pasinaudoti autentišku dokumentu kitoje valstybėje narėje, gali prašyti institucijos, kuri sudaro autentišką dokumentą kilmės valstybėje narėje, išduoti pažymėjimą pagal Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1329/2014 2 priedo II formą. Tada šis, kartu su dokumentu, turėtų būti pateiktas kitoje valstybėje narėje.
Nors PR aiškiai numato tokią galimybę, Lietuvos nekilnojamojo turto registro darbuotojai iki šiol – tikriausiai ir dėl praktikos trūkumo – visada reikalauja pateikti Europos paveldėjimo pažymėjimą (Nekilnojamojo turto registras įstatymo 22 str. 1 d. 5 p.), kad būtų galima įregistruoti naują savininką turto paveldėjimo atveju.
Problema Nr. 2: Konkretaus turto identifikavimas Europos paveldėjimo pažymėjime
Be to, Lietuvos nekilnojamojo turto registras reikalauja pažymėjime nurodyti konkretų turtą, siekiant jį aiškiai identifikuoti. Konkrečiai, reikalaujama nurodyti nekilnojamojo turto adresą bei taip pat jo unikalųjį numerį. Neturėdamas šios informacijos, nekilnojamojo turto registras iki šiol atsisako atlikti bet kokią registraciją.
Šiuo metu yra neišspręstas Vokietijos paveldėjimo teisės ir Lietuvos nekilnojamojo turto registro įstatymo prieštaravimo klausimas. To priežastis yra Vokietijos teismų, sprendžiančių paveldėjimo klausimus, praktika, pagal kurią (kaip ir Vokietijos paveldėjimo pažymėjimo atveju) į Europos paveldėjimo pažymėjimą nėra įrašomas turtas, o tik nurodomos įpėdiniams tenkančios proporcijos (Miuncheno aukštesniojo apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartis byloje Nr. 31 Wx 275/17). Tokiu atveju konkretus turtas nėra nurodomas, kaip to reikalauja Lietuvos nekilnojamojo turto registro įstatymas. Todėl šiuo metu nekilnojamojo turto savininko pasikeitimo registracija nėra įmanoma, jei paveldėjimo pažymėjime nėra nurodytas konkretus nekilnojamasis turtas.
Problema Nr. 3: Ypatingas atvejis, kai turtas paliekamas testamentu
Kitokio pobūdžio problema egzistuoja tuo atveju, kai turtas paliekamas testamentu. Šiuo atveju testatorius testamentinės išskirtinės gavėjui palieka testamente nurodytą tam tikrą turtą, kurį testamentinės išskirtinės gavėjas turi gauti papildomai arba nepriklausomai nuo palikimo dalies, į kurią jis turi teisę. Klasikinis atvejis yra tam tikro turto palikimas testamentu.
Lietuvoje testamentinis palikimas yra suprantamas kaip vadinamoji testamentinė išskirtinė per vindicationem, t.y. testamentinės išskirtinės gavėjas gauna tiesioginę teisę į palikimą (panašiai kaip įpėdiniai). Tai kyla iš Romėnų teisės ir jos lotyniško termino: legatum per vindicationem, kuris Vokietijos teisėje buvo panaikintas XIX amžiaus pabaigoje, priėmus Vokietijos civilinį kodeksą (BGB).
Kita vertus, Vokietijoje palikimas yra suprantamas kaip testamentinė išskirtinė legatum per damnationem. Tai reiškia, kad testamentinės išskirtinės gavėjas įgyja ne tiesioginę teisę į palikimą, o reikalavimą įpėdiniams, kad šie perduotų jam testamentu paliktą turtą. Pats nuosavybės perdavimas įvyksta tik notariškai patvirtinus testamentinio palikimo įvykdymo sutartį. Tai kyla iš Romėnų teisės ir jos lotyniško termino: legatum per damnationem, pagal kurį testatorius įpareigoja įpėdinį sudaryti palikimo įvykdymo sutartį, siekiant perleisti nuosavybės teises.
Testamentinės išskirtinės gavėjas įgytų pranašumą (palyginti su įpėdiniais), jei turtas būtų įregistruojamas jo Europos paveldėjimo pažymėjime (nes jis ne tik paveldi dalį, bet ir testamentu paliktą konkretų turtą), o Vokietijos teismas, sprendžiantis paveldėjimo klausimus, galėtų tai užregistruoti pagal Vokietijos teisę.
Tačiau problema yra ta, kad testamentinės išskirtinės gavėjas neturėtų teisės pateikti paraišką pagal Vokietijos įstatymus. Pagal PR 63 str. 1 d., pažymėjimas skirtas tik testamentinės išskirtinės gavėjui, turinčiam „tiesioginę teisę į palikimą“. Tačiau, žvelgiant iš Vokietijos testamentų teismų perspektyvos, testamentinės išskirtinės gavėjas pagal Vokietijos teisę turėtų tik netiesioginę teisę į palikimą, nes, remiantis testamentine išskirtine legatum per damnationem, jis įgyja tik reikalavimo teisę. Ši reikalavimo teisė dar turi būti pareikšta ir įgyvendinta pagal testamento įvykdymo sutartį.
PR formuluotės „tiesioginė teisė į palikimą“ tikslas iš tikrųjų buvo neleisti teikti paraiškas tik paveldimo turto kreditoriams. Pagal Vokietijos teisę, testamentinės išskirtinės gavėjai yra laikomi paveldimo turto kreditoriais. Tačiau, žiūrint griežtai pagal PR, jie tokiais nėra – palikėjai ir kreditoriai pagal PR visada vertinami atskirai.
Kitas bendrosios situacijos požymis yra tas, kad paraiškos išduoti paveldėjimo pažymėjimą vokiškoji versija (Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1329/2014 4 priedo IV forma) ir PR 63 str. 1 d., taip pat kaip pažymėjimo forma (Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1329/2014 5 priedo V forma) prieštarauja viena kitai. Priešingai nei numatyta PR ir pažymėjimo formos formuluotėje, paraiškos formoje nurodytas ne testamentinės išskirtinės gavėjas, turintis tiesioginę teisę į palikimą, bet testamentinės išskirtinės gavėjas, turintis tiesioginius reikalavimus, kylančius iš palikimo (4.2 straipsnis). Pagal Vokietijos paveldėjimo teisę, testamentinės išskirtinės gavėjas neturėtų tiesioginės teisės į palikimą, o turėtų tiesioginį reikalavimą į palikimą.
Kyla klausimas, ar paraiškos dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo formoje buvo padaryta tik vertimo klaida, ar ši formuluotė buvo pasirinkta sąmoningai – pavyzdžiui, kad būtų galima užregistruoti palikimą Vokietijoje. Remiantis ES aiškinimu, tiesioginė teisė taip pat gali atsirasti, pavyzdžiui, sudarius testamento įvykdymo sutartį.
Jei vertinti PR formuluotę ryšium su tuo, ar testamentinės išskirtinės gavėjas taip pat yra įpėdinis, tai testamentinės išskirtinės gavėjas galėtų pateikti paraišką kaip įpėdinis, jei tuo pačiu jis yra ir įpėdinis. Remiantis PR 63 str. 1 d., jis turėtų teisę pateikti paraišką kaip įpėdinis. Kadangi jis turi tiesioginį reikalavimą, kylantį iš turto, jis galėtų įregistruoti nekilnojamąjį turtą (įskaitant visus duomenis, reikalingus registracijai) pagal 4.2 punktą. Dėl praktikos trūkumo abejotina, ar Vokietijos teismai, nagrinėjantys paveldėjimo bylas, pritartų tokiems argumentams.
ESTT 2017 m. spalio 12 d. byloje C-218/16, priėmė sprendimą, kuriuo nutarė, kad PR 1 str. 2 d. l punktą reikia aiškinti taip, kad juo siekiama užkirstų kelią neregistruoti turtą, esantį valstybėje, kurioje pripažįstama testamentinė išskirtinė legatum per damnationem, vien dėl to, kad testamentinė išskirtinė per vindicationem institutas nėra žinomas ar pripažintas jos teisinėje sistemoje. Tačiau šiuo atveju situacija yra atvirkštinė. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas šiuo klausimu nepateikia jokio aiškumo.
Išvada
Dėl nepakankamos aukščiausių teismų praktikos, kol kas nėra galutinių sprendimų aukščiau minėtoms problemoms spręsti. Didelės išlaidos, susijusios su kreipimusi išduoti Europos paveldėjimo pažymėjimą Vokietijoje, iki šiol daugelį testamentinės išskirtinės gavėjų ir įpėdinių atgrasė nuo bet kokių bandymų tai padaryti. Tiesą sakant, abiejų šalių valdžios institucijos turėtų bendradarbiauti. Pažymėjimą išduodanti institucija, t. y. Vokietijos teismas, sprendžiantis paveldėjimo klausimus, turėtų laikytis formalumų, reikalingų nekilnojamojo turto registracijai valstybėje narėje, kurioje tvarkomas registras (t. y. Lietuvoje) (Reglamento (ES) Nr. 650/2012 68 konstatuojamoji dalis). PR aiškiai numatytas valstybių narių keitimasis informacija apie šiuos formalumus. Tačiau praktikoje šis bendradarbiavimas kol kas dar nevyksta, kas sąlygoja daugybės paveldėjimo bylų iškėlimo būtinybę.
Be to, yra požymių, kad abiejų šalių valdžios institucijos atmes bet kokius bandymus. Nei viena iš žemesnio lygio valdžios institucijų, atrodo, nenori liesti šios „karštos bulvės“ ir laukia PR pritaikymo ar ESTT sprendimo. Taip pat yra rizika, kad abiejų šalių kompetentingi teismai bus suinteresuoti „perduoti“ tokią bylą ESTT. Čekijos Respublikoje patirtis šiuo klausimu yra labai panaši (The fight for European Certificates of Succession continues in Olomouc and Luxembourg, First signs of a coalition fighting for a European Certificate of Succession that has actual use value, New Austrian Supreme Court ruling on European Certificates of Succession, Entry of land plots in a European Certificate of Succession issued in Germany). Vokietijos testamentinė išskirtinė legatum per damnationem ir užsienio testamentinė išskirtinė per vindicationem konkuruoja tarpusavyje. Tuo pačiu metu nekilnojamojo turto registro taisyklės daugelyje šalių (kaip, pavyzdžiui, ir Lietuvoje) nebuvo pritaikytos prie PR.
Šaltinis: Reglamentas Nr. 650/2012, ETT 2018 m. birželio 21 d. sprendimas, priimtas byloje C-20/17, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas, Miuncheno aukštesniojo apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartis byloje Nr. 31 Wx 275/17