Vis daugiau Lietuvos įmonių, kaip darbuotojų skatinimo priemonę, siūlo „darbostogas“, tačiau tam tikrais atvejais jos teisiškai neįgyvendinamos.
Tikriausiai vienas iš teigiamų aspektų, kuris liko po „Covid-19“ pandemijos yra tai, kad vis daugiau įmonių savo darbuotojams suteikia galimybę ne tik lanksčiau dirbti iš namų, bet ir savo iniciatyva dirbti užsienyje (dar vadinama „darbostogomis“ (angl. „Workation“).
Vis dažniau Lietuvos darbo skelbimuose taip pat galima pastebėti ir aiškią nuorodą į tokią galimybę.
Tačiau be darbo teisės, mokesčių ir socialinio draudimo kliūčių, dažnai neįvertinama arba nepakankamai įvertinama dar viena kliūtis – migracijos teisė.
Žinoma, tai nėra kliūtis ES piliečiams ir darbuotojams, turintiems nuolatinio gyventojo statusą ES, kurie tam tikrą laiką gali laisvai judėti ir dirbti kitose ES valstybėse narėse.
Tačiau darbuotojai iš trečiųjų šalių, kurie turi tik laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, susiduria su problemomis. Paprastai jie turi teisę keliauti į kitas ES šalis, tačiau tai nereiškia, kad jie turi leidimą dirbti kitoje ES valstybėje narėje.
Darbdavys turi teisę darbuotoją, kuris turi leidimą laikinai gyventi su leidimu dirbti Lietuvoje, siųsti į Vokietiją, pavyzdžiui, laikinai teikti paslaugas.
Tam darbuotojas Vokietijoje turi turėti taip vadinamąją „Vander Elst“ vizą. Tačiau būtina sąlyga yra ta, kad Vokietijoje darbdavys teiktų paslaugas, kurioms reikalingas darbuotojas.
Vis tik dažniausiai „darbostogų“ atveju taip nėra, nes „darbostogos“ susijusios su darbu užsienyje darbuotojo iniciatyva – darbdavys paslaugų Vokietijoje neteikia.
Darbuotojas, turintis laikiną leidimą gyventi kitoje ES valstybėje narėje, neturi teisės joje būti „darbostogų“ tikslu. „Vander Elst“ viza tokiu atveju taip pat negali būti išduodama. „Darbostogos“, t. y. darbas užsienyje trečiosios šalies piliečio darbuotojo iniciatyva, tokiu atveju yra tiesiog neteisėtos.
Ką tai reiškia Lietuvos bendrovėms, norinčioms leisti darbuotojams pasinaudoti „darbostogomis“? Tai reiškia, kad įmonėje yra darbuotojai su skirtingomis teisėmis. Viena vertus, yra darbuotojai (ES piliečiai ir trečiųjų šalių piliečiai, turintys nuolatinę gyvenamąją vietą ES), kuriems, esant tam tikroms sąlygoms, gali būti leista vykti į „darbostogas“ ES. Kita vertus, yra trečiųjų šalių piliečiai, kurie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ES ir kuriems visiškai draudžiama dirbti kitose ES valstybėse narėse.
Taigi darbdaviai praranda esminę šių darbuotojų motyvavimo priemonę, todėl turėtų ieškoti kitų jiems tinkamų priemonių.
Bet kokiu atveju darbdaviai turėtų susilaikyti nuo „darbostogų“ siūlymo trečiųjų šalių piliečiams, neturintiems nuolatinės gyvenamosios vietos ES, manydami, kad valdžios institucijos vis tiek negalės patikrinti, ar jie gali dirbti tam tikrą darbą. Tačiau tai bet kokiu atveju būtų galima patikrinti tuo atveju, jei darbuotojas patirtų sunkų nelaimingą atsitikimą darbe kitoje ES šalyje, kurioje darbuotojui oficialiai neleidžiama būti.
Šaltiniai:
- Vokietijos Federacinės Respublikos gyvenamosios vietos įstatymas;
- Vokietijos Federacinės Respublikos įdarbinimo reglamentas.