Lietuva: netikėtas ESTT sprendimas byloje C-354/21

Vokietija privalo pakeisti savo praktiką išduodant Europos paveldėjimo pažymėjimus. Vokietijos paveldėjimo bylų teismai privalo nurodyti nekilnojamąjį turtą.

2023 m. kovo 9 d. paskelbtas sprendimas byloje C-354/21 (R. J. R., Registrų centras), kuris tikėtina iš pagrindų pakeis Vokietijos paveldėjimo teisės praktiką.

Kadangi ESTT nagrinėjami klausimai keliami ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse (įskaitant Čekiją, daugiau informacijos rasite čia), ESTT sprendimas ne tik turės esminę reikšmę Europos paveldėjimo teisei, tačiau taip pat tikėtina padės užbaigti daugybę neišspręstų paveldėjimo bylų Europoje.

Byloje, kurią inicijavo bnt, paveldėjimo klausimai sprendžiami pagal Vokietijos teisę, tačiau paveldėjimo objektas – Lietuvoje esantis nekilnojamasis turtas. Bylai taikytinas Reglamentas Nr. 650/2012 (Paveldėjimo reglamentas), kuriuo siekiama supaprastinti tarpvalstybines paveldėjimo bylas ir paveldėjimo procesą vykdyti tik vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Vokietijoje pradėtose paveldėjimo bylose, kuriose paveldėjimo objektu yra Lietuvoje esantis nekilnojamasis turtas vis dar yra daug neišspręstų klausimų.

Nagrinėjamoje byloje paveldėjimo procedūra buvo vykdoma Vokietijoje, nes čia buvo palikėjo paskutinė nuolatinė gyvenamoji vieta. Nors palikimą sudarė ir Lietuvoje esantis nekilnojamasis turtas, pagal Paveldėjimo reglamentą Lietuvoje antroji paveldėjimo byla negalėjo būti pradėta. Lietuvoje esantis nekilnojamasis turtas taip pat tapo Vokietijoje pradėtos paveldėjimo bylos dalimi. Tačiau pagal Paveldėjimo reglamento 1 straipsnio 2 dalies l) punktą įrašas apie nuosavybės teisės pasikeitimą turėjo būti atliktas Lietuvos Nekilnojamojo turto registre pagal Lietuvos teisę.

Tam, kad įpėdinis atitinkamam nekilnojamojo turto registrui galėtų įrodyti savo teisinį statusą, Paveldėjimo reglamento 62 straipsnio 1 dalimi buvo sukurtas Europos paveldėjimo pažymėjimas, kuris išduodamas naudoti kitoje valstybėje narėje ir galioja toje valstybėje narėje, kaip paveldėjimo įrodymas. Vis tik, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. 4 d., Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registras pareikalavo, kad pažymėjime būtų aiškiai nurodytas konkretus nekilnojamasis turtas. Buvo reikalaujama nurodyti adresą ir nekilnojamojo turto unikalųjį numerį. Nesant šios informacijos, Nekilnojamojo turto registras atsisakė atlikti bet kokius atitinkamo turto registrų informacijos pakeitimus.

Vokietijos paveldėjimo ir Lietuvos nekilnojamojo turto registro teisės kolizija iki šiol nebuvo išspręsta, nes Vokietijos paveldėjimo bylų teismai į Europos paveldėjimo teisės liudijimą įrašo ne konkretų nekilnojamąjį turtą, o tik paveldimo turto skaičių (t.y. tokią pačią informaciją, kaip ir Vokietijos paveldėjimo teisės liudijime). Nekilnojamojo turto įvardijimas, kaip to reikalauja Lietuvos nekilnojamojo turto registro įstatymas, nėra atliekamas. Todėl nuosavybės teisės pasikeitimo registravimas nebuvo galimas, nenurodžius konkretaus nekilnojamojo turto paveldėjimo teisės liudijimą.

Situacijos absurdiškumą patvirtina ir faktas, kad įpėdinis buvo vienintelis paveldėtojas. Nors akivaizdu, kad jis paveldėjo 100 % palikimo, kurį sudaro ir nekilnojamasis turtas, esantis Lietuvoje, Vokietijos paveldėjimo bylų teismo šiuo klausimu nepavyko įtikinti nekilnojamąjį turtą įtraukti į paveldėjimo teisės liudijimą. Lietuvos nekilnojamojo turto registras taip pat atsisakė pakeisti nekilnojamojo turto registro duomenis. Taigi Lietuvoje nebuvo galima įregistruoti nuosavybės teisės pasikeitimo, nenurodžius konkretaus nekilnojamojo turto paveldėjimo teisės liudijime.

ESTT priešingai negu savo išvadoje siūlė Generalinis advokatas (https://bnt.eu/lt/uncategorized/lithuania-advocate-generals-opinion-in-ecj-case-c-354-21-published/) netikėtai nusprendė, kad Lietuvos nekilnojamojo turto registras turi teisę atsisakyti registruoti pakeitimus Nekilnojamojo turto registre, jeigu nekilnojamasis turtas nėra aiškiai įvardintas paveldėjimo teisės liudijime.
Lietuva turi teisę pati nustatyti, kokios informacijos jai reikia nekilnojamojo turto registracijai. Tai aiškinama tuo, kad nekilnojamojo turto kadastro ir registro taisyklės Paveldėjimo reglamente nereglamentuojamos, t. y. jos priklauso valstybių narių kompetencijai. Todėl šios taisyklės gali būti taikomos taip, kaip jos taikomos dabar, pavyzdžiui, Lietuvoje ar Čekijoje, kuriose paveldimas nekilnojamasis turtas turi būti aiškiai nurodytas.

ESTT pažymėjo, kad Vokietijos paveldėjimo bylų teismas privalėjo paveldėjimo teisės liudijimui naudoti Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1329/2014 V formą ir kaip nustatyta joje, atitinkamai paveldėjimo teisės liudijime taip pat nurodyti nekilnojamąjį turtą (V forma, IV priedoNr. 9). Anksčiau tokią praktiką Vokietijos teismai vertino kaip nesuderinamą su Vokietijos paveldėjimo teise (OLG Miuncheno Aukščiausiojo Žemės Teismo 2017-09-12 sprendimas – 31 Wx 275/17). Tačiau akivaizdu, kad dabar Vokietijos paveldėjimo bylų teismų atsisakymas įrašyti nekilnojamąjį turtą į Europos paveldėjimo pažymėjimą turėtų būti vertinamas kaip prieštaraujantis ES teisei, jei be šios informacijos vykdymo valstybėje narėje nebūtų galima veiksmingai vadovautis Europos paveldėjimo pažymėjimu.

Dėl šio ESTT sprendimo Vokietijos paveldėjimo bylų teismai dabar taip pat gali būti įpareigoti patikrinti, ar atitinkamas turtas patenka į paveldėjimo sritį, t. y. ar jis priklausė mirusiam asmeniui.

Klausimą, kaip Vokietija įgyvendins tokį reikalavimą, jei paveldėjimo bylų teismai neturės prieigos prie Lietuvos nekilnojamojo turto registro ir neturės išsamių žinių apie Lietuvos nekilnojamojo turto teisę, ESTT savo sprendime paliko neatsakytą.

Šaltiniai:

ESTT 2023 m. kovo 9 d. sprendimas byloje R. J. R. prieš VĮ Registrų centras, C-354/21, ECLI:EU:C:2023:184.

Prenumeruoti naujienlaiškį

By pressing 'Subscribe' you consent to our duomenų tvarkymo terminai