Kolektyvinių sutarčių sudarymo problemos Lietuvoje. Ar jos sprendžiamos ir išsprendžiamos? (2 dalis)
Kolektyvinių derybų eigos problemos
Drįsčiau teigti, kad šis etapas gali būti lemiamas norint turėti kokybišką, iš tikrųjų veikiančią, todėl abiem pusėms realiai naudingą kolektyvinę sutartį. Logiška, kad siekiant konstruktyvių derybų, turi būti pasirengtos ne tik solidžios derybinės pozicijos ir numatyta derybinė taktika, bet ir paskirti kompetentingi derybų dalyviai. Derybų bet kokiu klausimu sėkmę didele dalimi lemia derybininkų patirtis ir kompetencija, todėl išmintingas asmuo patikės tai savų sričių profesionalams.
Akivaizdi priežastis, sunkinanti derybų pradžią ir kelianti konfliktus tarp derybininkų yra derybų iniciatorių – profesinių sąjungų – nepasirengimas ir atitinkamos kompetencijos derybų srityje stoka. Geresnė situacija gali būti, jei derybose vieningai dalyvauja profesinių sąjungų jungtinė atstovybė, tačiau tuo atveju, jei kiekviena profesinė sąjunga siekia dominuoti ir turi skirtingą „teisingą“ požiūrį kiekvienu klausimu, akivaizdu, kad derybos nepasižymės konstruktyvumu ir pareikalaus daugiau laiko, jei iš viso bus susitarta ir pavyks sudaryti sutartį.
Netgi derybose dėl nacionalinio ar šakos lygmens kolektyvinių sutarčių tam tikro sektoriaus profesinių sąjungų grupė nepajėgia pasiekti visus tenkinančių sutarties nuostatų dėl skirtingų interesų ir nelankstumo juos derinant tarpusavyje, tačiau kvalifikuotus teisininkus derybose profesinės sąjungos pasitelkia retai. Dažniausiai iniciatoriai kažkodėl tik siekia perkelti kuo daugiau DK ir kitų darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų į kolektyvinę sutartį, nepaisant to, kad DK leidžia papildomai reglamentuoti darbo užmokesčio, darbo ir poilsio laiko sąlygų, saugos ir sveikatos ir kitas šalims svarbias ekonomines, socialines ir darbo sąlygas tiek turinio tiek procedūrų nustatymo prasme, o jei tai nacionalinio, šakos ar teritorinio lygmens kolektyvinė sutartis – net ir nukrypti nuo kai kurių DK imperatyvių taisyklių.
Darbdaviai, dalyvaujantys derybose, atstovus pasitelkia dažniau. Tikėtina tai nulemia, kad darbdavio šalies formuluotės dažniau atsiranda ir galutinėse kolektyvinių sutarčių versijose. Manau, jei darbdaviai būtų ir inicijuojanti derybas šalis, atstovaujama profesionalių teisininkų, galėtų turėti tikrai gerą kolektyvinę sutartį.
Derybų procesą tikrai palengvintų ir tiksliai vykdomas DK 188 str. reikalavimas – pirmajame kolektyvinių derybų šalių posėdyje privalomai susitarti dėl derybų tvarkos ir organizacinių klausimų. Derybose dalyvaujant teisininkams suderinti skirtingus požiūrius ir rasti abi šalis tenkinančiais teisines formuluotes būtų paprasčiau.
Kolektyvinių sutarčių taikymo išplėtimas taip pat kelia problemų. DK leidžia taikyti darbdavio lygmens kolektyvinę sutartį visiems darbuotojams, jei profesinė sąjunga ir darbdavys susitaria ir tokią sutartį patvirtina visuotinis darbuotojų susirinkimas. Kitu atveju ji taikoma tik ją pasirašiusių profesinių sąjungų nariams. Nacionalinės, teritorinės ir šakos kolektyvinių sutarčių taikymo išplėtimas gali būti pasiektas LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu, jei tokį pasiūlymą pateikė abi šalys.
Akivaizdu, kad inicijavusi kolektyvinės sutarties pasirašymą profesinė sąjunga ne visada gali būti suinteresuota taikymo išplėtimu – juk derėjosi dėl naudų savo nariams, kurie moka mokesčius profesinei sąjungai, o naudos išplėtimo atveju taikomos visiems darbuotojams. Tikrai iškyla grėsmė profesinių sąjungų įvaizdžiui ir skaitlingumui, todėl neretai profesinės sąjungos priešinasi kolektyvinių sutarčių išplėtimui.
Kolektyvinių sutarčių taikymo problemos.
DK 197 straipsnis reglamentuoja, kaip sutartys turi būti taikomos, o 193 straipsnis apibrėžia, koks gali būti kiekvienos turinys, tačiau kyla nemažai iššūkių, jei darbuotojui galioja kelių lygmenų kolektyvinės sutartys, pvz. šakos ir darbdavio lygmens. Minėta kolektyvinių sutarčių rūšių gausa ir neaiškumai, kuriam darbuotojų ratui skirtingų rūšių sutarčių nuostatos turi būti taikomos suponuoja papildomus konfliktus ir darbo ginčus. Ne mažiau svarbu paminėti ir tai, kad kartais profesinės sąjungos vis dar vengia atskleisti darbdaviui tikslų savo narių skaičių, nors atrodytų turėtų būti aišku, kad darbdaviui jį būtina žinoti konkrečiai taikant kolektyvines sutartis (pavyzdžiui, jei sutartyje susitarta, kad profesinės sąjungos nariui skiriama daugiau atostogų).
Taigi:
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, manau, kad probleminiai klausimai dėl kolektyvinių sutarčių iniciatyvos teisę turinčių subjektų rato išplėtimo, aiškesnio teisių ir pareigų, atsakomybių ir procedūrų reglamentavimo galėtų būti išspręsti atlikus atitinkamas korekcijas įstatymo lygmens teisės aktuose, pavyzdžiui, Profesinių sąjungų įstatyme, kuris nekeistas nuo 2013- ųjų metų. Tačiau trumpai išvardintos problemų, kylančių sudarant kolektyvinių sutarčių reikalavimų formuluotes, vedant derybas, taikant ir vykdant sutartis ar esant teisiniam ginčui, sprendimą šalys gali palengvinti pasitelkusios profesionalius teisininkus.