Kylanti infliacija ir vartotojų kainų indeksas vis sparčiau kelia kainas pagal ilgalaikes sutartis, kuriose susitarta dėl indeksavimo. Ką galima padaryti?
Susitarimas dėl kainų indeksavimo remiantis vartotojų kainų indeksu ar kitu panašiu rodikliu (VKI) yra tapęs norma sudarant ilgalaikius susitarimus tiekimo ir, ypatingai, komercinės nuomos sandoriuose. Iš pirmo žvilgsnio, tai proporcingas ir efektyvus metodas, apsaugantis šalių interesus ilgalaikėje perspektyvoje. Ir šis mechanizmas efektyviai veikia normaliomis rinkos sąlygomis. Tačiau rinkai susiduriant su beprecedente infliacija, indeksavimas gali destabilizuoti sutarties šalių interesų pusiausvyrą, ir tapti rimta problema, jei dėl taikomo indeksavimo sutarties kaina ima žymiai viršyti rinkos diktuojamą.
Kaip nuo to apsisaugoti?
– Sudarant sutartį įvertinti, ar nacionalinis VKI yra pats objektyviausias ir efektyviausias rodiklis, leidžiantis koreguoti kainą.
– Sutartyje nustatyti kainos kėlimo „lubas“.
– Susitarti dėl sutarties nutraukimo galimybių, kainai peržengus tam tikras vertes.
Ką daryti, jei sutartis jau sudaryta? Nepaisant bendro principo pacta sunt servanda, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato galimybes nukentėjusiai šaliai reikalauti sutarties pakeitimo įvykus esminiam aplinkybių pasikeitimui (6.204 str.). Jei dėl indeksavimo kaina akivaizdžiai nebeatitinka rinkos sąlygų ir pardavėjo ar nuomotojo kaštų augimo, tai gali būti pagrindu peržiūrėti ir keisti sutartį. Kiekvienas toks atvejis turi būti vertinamas individualiai.
Šaltinis:
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas