Trečiųjų šalių piliečių komandiravimas iš Šveicarijos į Lietuvą dabar, ištaisius įstatymo spragą, pagaliau suteikia didesnį teisinį tikrumą.
Laikiną tarpvalstybinį paslaugų teikimą ES saugo laisvė teikti paslaugas, kuri iš esmės negali būti ribojama. Tai taip pat reiškia, kad trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai įdarbintiems valstybės narės įmonėje ir laikinai komandiruotiems į kitą valstybę narę teikti paslaugų, nereikia gauti papildomo šios antrosios valstybės narės leidimo dirbti, kaip 1994 m. nusprendė ETT vadinamajame Vander-Elst sprendime.
Nepaisant to, valstybės narės visada stengėsi išlaikyti tam tikrus kontrolės mechanizmus, visų pirma siekdamos patikrinti, ar paslaugos iš tikrųjų teikiamos tik laikinai, ar komandiruojanti įmonė nepiktnaudžiauja laisve teikti paslaugas, pažeisdama valstybės narės, į kurią darbuotojas komandiruotas, migracijos taisykles.
Vienas iš tokių pavyzdžių yra Vokietija, kuri atlieka griežtą išankstinę patikrą naudodama vadinamąją Vander-Elst vizą (žr. https://bnt.eu/lt/legal-news/lithuania-posting-third-country-nationals-to-germany-is-complicated-but-feasible/). Kita vertus, Lietuva laikosi daug liberalesnio požiūrio. Joje nustatyta, kad ES arba ELPA valstybių narių (įskaitant Šveicariją) įmonėms, komandiruojančioms trečiųjų šalių piliečius į Lietuvą, netaikomas reikalavimas gauti leidimą dirbti Lietuvoje. Kaip įrodymą, kad leidimo dirbti nereikia, pakanka pateikti kilmės valstybės narės A1 arba E101 pažymėjimą, kuris patvirtina, kad darbuotojas yra apdraustas socialiniu draudimu toje valstybėje narėje ir joje liks apdraustas laikinos tarpvalstybinės komandiruotės metu. Pagrindas – 2004 m. balandžio 29 d. Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, kuris, be kita ko, reglamentuoja, kada, kaip ir, svarbiausia, kur darbuotojai yra draudžiami socialiniu draudimu tarpvalstybinio darbo atveju.
Šis pragmatiškas sprendimas buvo patrauklus, nes išduodama A1 pažymėjimą kilmės valstybė narė iš esmės jau tikrina, ar darbuotojas tinkamai dirba kilmės valstybėje narėje ir ar jis tik laikinai komandiruotas į Lietuvą.
Vis dėlto buvo viena spraga: ypatingas Šveicarijos atvejis, kurio Lietuvos teisės aktų leidėjas, matyt, neįvertino.
Pagal „Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimą dėl laisvo asmenų judėjimo“ tiek laisvė teikti paslaugas, tiek su ja susijusi Vander-Elst byla Šveicarijoje taikoma ribotai , o Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 taikomas ir Šveicarijoje, t. y. A1 pažymėjimai paprastai gali būti išduodami. Tačiau trūksta vienos esminės detalės. Šveicarija nėra įgyvendinusi 2010 m. lapkričio 24 d. Reglamento (ES) Nr. 1231/2010, kuriuo išplečiamas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 taikymas, taigi ir galimybė išduoti A1 pažymėjimą ne tik ES piliečiams, bet ir trečiųjų šalių piliečiams. Tai reiškia, kad trečiųjų šalių piliečiams, komandiruotiems iš Šveicarijos, nereikėjo papildomo leidimo dirbti Lietuvoje, todėl jis nebuvo išduodamas. Kita vertus, komandiruotieji darbuotojai nebūtų turėję galimybės įrodyti, kad Lietuvoje dirba teisėtai.
Reikėjo pereiti odisėją per įvairias Lietuvos institucijas (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą
(Sodra), Užimtumo tarnybą, Valstybinę darbo biržą ir Lietuvos migracijos departamentą), nes nė viena institucija nesijautė galinti ar kompetentinga išduoti patvirtinimą, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis gali teisėtai dirbti Lietuvoje, nors ir neturi A1 ar E101 pažymėjimo.
Tačiau ir šiuo atveju Lietuva vėl laikėsi pragmatiško požiūrio ir 2024 m. birželį, nepraėjus nė keliems mėnesiams po to, kai pirmą kartą iškilo šis klausimas, atitinkamą Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 58 straipsnį papildė šiuo sakiniu:
„Jeigu užsieniečiui Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 nėra taikomas, jis turi pateikti atitinkamos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės kompetentingos įstaigos, atsakingos už taikytinos teisės nustatymą vadovaujantis Reglamentu (EB) Nr. 883/2004, išduotą pažymą, patvirtinančią, kad jis yra apdraustas socialiniu draudimu toje Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybėje narėje, kurioje yra įsteigta jį siunčianti dirbti įmonė.“
Tai gerokai palengvins Šveicarijos įmonių, komandiruojančių trečiųjų šalių piliečius į Lietuvą, veiklą, nes joms nebereikės kiekvienu konkrečiu atveju kreiptis į Lietuvos institucijas, kad gautų patvirtinimą, jog trečiosios šalies piliečiui teisėtai leidžiama laikinai dirbti Lietuvoje. Pakanka Šveicarijos kompensacijų fondo patvirtinimo, kad darbuotojas yra nuolat apdraustas Šveicarijoje. Tačiau Lietuvos teisės aktų leidėjas nenustatė reikalavimų šio patvirtinimo formai tiems atvejams, kai ši pažyma turi būti pateikiama. Todėl atsargumo dėlei patartina darbuotojui vykstant į Lietuvą turėti bent pažymos kopiją su vertimu į lietuvių kalbą.
Šaltiniai:
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties