Lietuvos startuolių požiūris į griežtus alkoholio įstatymus – dabar tai gali baigtis

Lietuvoje alkoholiniai gėrimai gali būti parduodami tik tam tikru dienos metu. Ištisus mėnesius Lietuvos įmonė sumaniai naudojosi teisine spraga, kad apeitų šiuos ribojimus. Dabar įstatymas, greičiausiai, bus pakeistas visam laikui.

Jau kelerius metus Lietuva vadovaujasi griežtais Šiaurės šalių alkoholio įstatymais ir vis labiau riboja prekybą alkoholiniais gėrimais. Alkoholiniai gėrimai, t.y. gėrimai, kuriuose alkoholio koncentracija viršija 1,2 proc. tūrio (alus stipresnis nei 0,5 proc. tūrio), parduotuvėse gali būti parduodami tik tam tikru metu – nuo pirmadienio iki šeštadienio nuo 10:00 iki 20:00 val., o sekmadieniais nuo 10:00 iki 15:00 val. Alkoholiniais gėrimais prekiauti pardavimo automatais yra jau visiškai draudžiama.

Išradingi verslininkai praėjusių metų viduryje pasinaudojo tuo, kad Lietuvos alkoholio kontrolės įstatyme aiškiai kalbama apie „pardavimą“. Keliose sostinės Vilniaus vietose staiga atsirado pardavimo automatai. Iš nuogirdų ir straipsnių laikraščiuose pasklido žinia, kad alkoholį čia galima nusipirkti visą parą ir neva visiškai legaliai.

Tariamas triukas yra tas, kad per pardavimo automatus nėra prekiaujama. Sistema veikia maždaug taip: klientai, sulaukę minimalaus amžiaus (20 metų), norėdami įsigyti alkoholio, turi užsiregistruoti per programėlę. Už registraciją imamas vienkartinis mokestis. Programėlėje klientai gali rinktis iš riboto gėrimų skaičiaus. Klientas, sumokėjęs „aptarnavimo mokestį“, bet nesumokėjęs ir neatidavęs tikrojo gėrimo, gali bet kada rezervuoti vieną iš šių gėrimų programėlėje per operatoriaus bendradarbiavimo partnerius (turinčius licenciją verstis prekyba alkoholiniais gėrimais). Klientas gauna tik „naudojimosi saugykla leidimą“.

Tada klientas, vadovaudamasis savo rezervacija, turi teisę visai parai išimti „lygiavertį gėrimą“ iš vieno iš pardavimo automatų. Išimtasis gėrimas anksčiau nebuvo laikomas ar saugomas operatoriaus ar jo bendradarbiavimo partnerio sandėliuose, o įdėtas kito kliento.

Norint, kad sistema veiktų, būtina išankstinė išėmimo iš pardavimo automato rezervacija, kad klientas per 72 valandas „saugotų“ lygiavertį gėrimą viename iš pardavimo automatų. Tačiau klientas šį gėrimą perka ne iš operatoriaus, o visiškai legaliai iš bet kurios Lietuvos Respublikos parduotuvės. Tai reiškia, kad nei operatorius, nei bendradarbiavimo partneriai nedalyvauja tikrajame šio gėrimo pardavime. Pardavimas vyksta už šios sistemos ribų.  

Sistema finansuojama vienkartiniu registracijos mokesčiu ir „aptarnavimo mokesčiu“. Klientui tai yra papildomos išlaidos, lyginant su pirkimu parduotuvėje, tačiau kartu tai suteikia lankstumą „pirkti“ alkoholį bet kuriuo paros metu.

Stebėtojai greitai sutarė, kad tai negali būti teisėta. Lietuvos narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba pranešė nagrinėsianti šį klausimą. Buvo nustatyta daugybė Lietuvos alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimų: alkoholinių gėrimų pardavimas neturint licencijos, draudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais pardavimo automatais nesilaikymas, alkoholinių gėrimų pardavimas nepilnamečiams ar alkoholinių gėrimų laikymo taisyklių pažeidimas.

Sistema stovi ant molinių kojų – bet stovi.

Licencija prekiauti alkoholiu

Licencija prekiauti alkoholiniais gėrimais reikalinga tik didmeninei ar mažmeninei prekybai. Mažmenininkai parduoda prekes asmeniniam naudojimui arba namų naudojimui galutiniam vartotojui. Didmenininkai parduoda prekes perpardavimui aba gamybai.

Todėl operatorius, bendradarbiavimo partneris ar klientai, norėdami gauti licenciją, turėtų iš tikrųjų parduoti alkoholinius gėrimus. Pardavimo sutartyje pardavėjas įsipareigoja perduoti prekę pirkėjui kaip nuosavybę, o pirkėjas įsipareigoja priimti prekę ir sumokėti kainą.

Nekyla abejonių, kad su tokiu modeliu, kaip aprašytasis, alkoholinio gėrimo nuosavybė perduodama kitai šaliai. Turto pirkimą galima net priskirti operatoriui – tuo metu, kai operatoriaus automatas pateikia alkoholinį gėrimą. Bet čia trūksta atlyginimo – kainos. Vienintelis pinigų srautas sistemoje yra jau minėtas „aptarnavimo mokestis“. Tačiau šio gėrimo vertė yra gerokai didesnė, todėl sunku įrodinėti, kad tai yra adekvatus atlygis už gėrimą ir kad yra vykdomas pirkimas. Tik tuo atveju, jei klientas pirktų pakaitinį gėrimą iš bendradarbiavimo partnerio, galima būtų manyti, kad operatorius (bendradarbiavimo partneris) jį pardavė. Tačiau jei klientas privalo pirkti gėrimą bet kurioje Lietuvos Respublikos parduotuvėje, šis atvejis mažai tikėtinas. Taip pat būtų problemiška, jei operatoriai ar bendradarbiavimo partneriai kartkartėmis pripildytų automatą, kad ciklas būtų tęsiamas. Tačiau ekonominiu požiūriu abejotina, ar tai būtų prasminga, kadangi dėl kiekvieno papildymo būtų patirta nuostolių, prilygstančių pakartotinai užpildytų gėrimų vertei.

Galiausiai reikia išnagrinėti, ar tarp klientų vyksta bet kokios formos pirkimas. Tačiau net tai galima paneigti. Šiuo atveju skolintojas skolininkui perduoda tam tikro tipo ir kokybės objektų nuosavybę, o skolininkas įsipareigoja skolintojui grąžinti tą patį skaičių kitų to paties tipo ir kokybės objektų.

Žinoma, visa tai primena kepurės žaidėjo triuką, tačiau licencijos tam neprireiktų.

Alkoholio pardavimas nepilnamečiams

Lietuvoje asmenims iki 20 metų draudžiama vartoti ar turėti alkoholinių gėrimų. Nors programėlėmis (taigi ir dalyvavimu sistemoje) leidžiama naudotis tik nuo 20 metų, tai jokiu būdu neužtikrintų, kad nepilnamečiai taip pat negalės įsigyti alkoholinių gėrimų iš pardavimo automatų. Tačiau nėra visiškai aišku, ar operatoriui iš tiesų tenka ypatinga priežiūros pareiga.

Iš tiesų draudžiama alkoholiniais gėrimais prekiauti asmenims iki 20 metų. Tačiau pagal įstatymą, tik Lietuvos įmonės, turinčios licenciją prekiauti alkoholiniais gėrimais, privalo užtikrinti, kad asmenys iki 20 metų nevartotų alkoholinių gėrimų. Bendradarbiavimo partneris būtų tokia bendrovė, bet operatorius – ne.

Ši prievolė taip pat taikoma su bendrove susijusioms viešojo maitinimo įmonėms. Todėl reikėtų išnagrinėti, kiek operatorius ir bendradarbiavimo partneris yra susiję vienas su kitu. Tačiau galima daryti prielaidą, kad tokios formos pardavimo automatų eksploatavimas negali būti laikomas viešojo maitinimo verslu.

Todėl ir čia galioja tokia nuostata: alkoholiniai gėrimai „neparduodami“, o operatorius nepriskiriamas nė vienai iš minėtų kategorijų. Tik bendradarbiavimo partneris gali turėti ypatingų įsipareigojimų.

Alkoholio laikymas

Bendrovėms, kurios nėra gamintojai ir kurios nevykdo mažmeninės ar didmeninės prekybos, nereikia gauti bendrosios alkoholinių gėrimų laikymo licencijos. Tačiau visoms įmonėms (nepriklausomai nuo jų veiklos srities) draudžiama Lietuvos Respublikoje laikyti (neatsižvelgiant į galutinę alkoholinių gėrimų paskirtį):

  • alkoholio produktų be alkoholio produktų atitikties sertifikato
  • alkoholio produktų, kuriems nėra licencijos gaminti, importuoti ar parduoti, ir nėra teisiškai privalomų dokumentų tokiems produktams įsigyti ar perduoti
  • alkoholinių gėrimų, nepaženklintų specialiaisiais ženklais
  • alkoholinių gėrimų, kurių ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikos reikalavimų
  • alkoholio produktų be teisiškai privalomų šių produktų pirkimo ar gabenimo dokumentų kopijos pardavimo (saugojimo) ir (arba) gabenimo metu.

Čia operatorius pirmą kartą taptų akivaizdžiai pažeidžiamas. Nes jis taip pat turėtų užtikrinti, kad alkoholinių gėrimų sandėliavimas nepažeistų minėtų kriterijų – neatsižvelgiant į tai, ar parduodama, ar ne. Jei pakaitiniai gėrimai iš tikrųjų legaliai perkami Lietuvos Respublikos parduotuvėje, galima manyti, kad jie greičiausiai atitinka daugumą paminėtų kriterijų. Tačiau teisiškai privalomos pirkimo dokumentų kopijos saugykloje veikiausiai nebūtų. Pirkimo kvito, kurį klientas tiesiog priklijuoja prie butelio, neužteks.

Operatoriui taip pat būtų sunku pasiteisinti, nes jis ne sandėliuoja produktus, o tiesiog suteikia klientui „neutralią“ saugyklą. Juk būtent jis nustato sandėlio paskirtį ir taisykles. Jei jis taip pat nori užtikrinti, kad pardavimo automate būtų laikomi tik gėrimai, kurie nepažeidžia šių kriterijų arba atitinka minėtus „to paties tipo ir kokybės“ reikalavimus, jis turi retkarčiais patikrinti automato turinį ir prireikus įsikišti. Be abejo, akivaizdu, kad ne tik klientai yra saugyklos operatoriai, bet ir jis.

Viskas turi pabaigą

Tai, kad ši sistema egzistavo tiek mėnesių, rodo išradingą jos kūrėjų genialumą. Nors iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė taip paprasta, akivaizdu, kad buvo sunku tai sustabdyti su galiojančiais įstatymais. Todėl atrodo, kad Lietuvos Respublikos vyriausybė yra priversta įsikišti. Ūkio ministerija dabar paskelbė Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, kuriomis ketinama uždrausti pardavimo automatus ir nustatyti alkoholio skolinimosi bei laikymo taisykles.

Šaltiniai:
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas
Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymas

Prenumeruoti naujienlaiškį

By pressing 'Subscribe' you consent to our duomenų tvarkymo terminai