Lietuvos Aukščiausias Teismas (LAT) pateikė išaiškinimą dėl Darbo kodekso (DK) 45 str. taikymo.
DK 45 str. 1 d. reglamentuoja, kada būtinas darbuotojo rašytinis sutikimas keičiant darbo sutarties sąlygas darbdavio iniciatyva. Sutikimas yra privalomas, kai darbdavys keičia būtinąsias darbo sutarties sąlygas, papildomas darbo sutarties sąlygas, nustatytą darbo laiko režimo rūšį ar ketina perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad straipsnio pirmoje dalyje nepaminėtos darbo sąlygos darbdavio sprendimu gali būti keičiamos, pasikeitus jas reglamentuojančioms taisyklėms ar ekonominio, organizacinio ar gamybinio būtinumo atvejais. Apie šių sąlygų pakeitimus darbuotojas turi būti informuotas prieš protingą terminą.
Ginčo byloje kilo klausimas, ar tikrai darbdavys keitė būtinąją darbo sutarties sąlygą – darbovietę ir dėl to perkeliant darbuotoją dirbti į kitą skyrių buvo būtinas rašytinis darbuotojos sutikimas, o darbuotojai šio sutikimo nedavus, ji pagrįstai buvo atleista iš darbo vadovaujantis DK 57 str. 1 d. 3 p.
Darbuotoja byloje laikėsi pozicijos, kad ji atleista nepagrįstai. Išlikus tai pačiai darbo funkcijai ir pasikeitus tik darbo vietai ir darbo organizavimo būdui, darbuotojo rašytinio sutikimo nereikia.
LAT savo nutartyje pateikė sąvokų „darbovietė“, „darbo funkcijos atlikimo vieta“, „vietovė“ išaiškinimus.
Teismo vertinimu „vietovė“ yra bendresnė, o sąvokos „darbo vieta“, „darbo funkcijų atlikimo vieta“ – siauresnės ir siejamos su adresu, kuriuo darbuotojas, vykdydamas darbovietės nurodymus, konkrečiu laikotarpiu (dieną, savaitę, mėnesį ar kt.) atlieka pareigas ar vykdo funkcijas.
Teismas taip pat pažymėjo, kad DK 45 str. 1 d. minimas darbuotojo perkėlimas dirbti į kitą vietovę reiškia, jog darbuotojui siūloma pakeisti darbo sąlygas tokiu būdu, kad jo darbo funkcijų atlikimo vieta neterminuotai ar likusį darbo sutarties laiką būtų darbo sutartimi nesulygtoje vietovėje, kuri reikšmingai nutolusi nuo pirminės vietovės arba, nors reikšmingai ir nenutolusi, tačiau darbo funkcijų atlikimas naujoje vietovėje darbuotojui asmeniškai sukeltų neigiamus pokyčius.
LAT konstatavo, kad byla buvo išnagrinėta nesurinkus pakankamai įrodymų ir grąžino bylos dalį dėl darbo sąlygų pakeitimo ir atleidimo teisėtumo iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Šaltinis: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-150-313/2021