Ar bendrovės vadovas turi atlyginti žalą už nuostolingą įmonei priklausančio turto pardavimą?
autorė: Augustė Linauskaitė (bnt Vilniaus biuro praktikantė)
Bendrovės vadovai, priimdami įmonei reikšmingus sprendimus, vis dažniau patenka į rizikingas situacijas. Nors kartais ir manoma priešingai, tačiau sprendimų rizika ypatingai vyrauja vieninteliu akcininku esančiam bendrovės vadovui. Neretai jis neatsižvelgia į įmonei priklausančio turto atskyrimą nuo asmeninio ir, sudarydamas pirkimo – pardavimo sandorius, tinkamai neįvertina savo teisių ir pareigų santykio. Sprendžiant šią problemą, atkreiptinas dėmesys į galimybės vadovui įsigyti turtą pačiam asmeniškai sąlygas ir turto kainos nustatymo klausimus. Visai neseniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu, bendrovės vadovui buvo priteista 142 020,86 Eur suma, kai vienu sandoriu įmonei priklausantį nekilnojamojo turto objektą įsigijęs pats kaip privatus asmuo, o kitu pardavęs trečiajam asmeniui, vadovas tinkamai neįvertino savo pareigų ir nekilnojamojo turto vertės nustatymo reikšmės.
Vykdant savo pareigas, tuo pačiu ir sudarant pirkimo – pardavimo sandorius, bendrovės vadovai turėtų ypatingai atkreipti dėmesį į pareigą vengti interesų konflikto, veikti išimtinai bendrovės interesais bei nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu. Nėra draudžiama vadovui kaip privačiam asmeniui sudaryti sandorį su savo vadovaujama įmone, tačiau, naudojantis šia teise, turi būti nepamirštama pranešti apie tai kitiems juridinio asmens organams arba akcininkams ir, žinoma, vadovautis bendrovės interesais.
Bendrovės vadovai visada turėtų prisiminti įmonės finansinės padėties reikšmę savo pareigų kontekste. Įprastai įmonės veikloje turi būti orientuojamasi į akcininkų interesus, tačiau įmonės finansinei būklei blogėjant, didėja kreditorių interesų reikšmė. Įmonės vadovas, nepaisant to, kad yra vienintelis akcininkas, žinodamas apie įmonės blogą finansinę padėtį, sudaręs įmonei finansiškai nenaudingus sandorius, neįgyvendina pareigos elgtis lojaliai, sąžiningai bei protingai. Apsisaugant nuo atsakomybės, įmonės vadovas, nustatydamas nekilnojamojo turto pardavimo kainą, turi įvertinti vidutinės rinkos kainos reikšmę.
Remiantis 2018 m. kovo 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nauju sprendimu, pagrindinis rodiklis turėtų būti valstybinės įmonės Registrų centro pateikiami duomenys. Užsakius nekilnojamojo turto vertinimą privačiose įmonėse ir pardavus objektą net už didesnę nei įvertinta sumą, priešingai nei tikėjosi bendrovės vadovas, atsakomybė neišvengiama, jei suma neatitinka VĮ Registrų centro duomenų.
Aptariamoje byloje įmonei priklausantis turtas buvo parduotas net už 3 kartus mažesnę sumą. Taip pat verta prisiminti, kad net jeigu viena esminių vadovo atsakomybę lemiančių aplinkybių yra sunki įmonės finansinė padėtis, tai nereiškia, kad ir priteisiama žala priklausys nuo kreditorių reikalavimų: žala skaičiuojama būtent pagal sandorių nuostolingumą, o ne pagal bankroto procese patvirtintus finansinių kreditorių reikalavimus.
Taigi, naujausia LAT praktika diktuoja įmonių vadovams aiškias gaires, siekiant tinkamai įgyvendinti savo pareigas bei naudotis savo teisėmis. Vadovai sudarydami sandorius visada turi įvertinti bendrovės interesus bei jos finansinę būklę.
Šaltinis: 2018 m. kovo 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-684/2018