Lietuva: „Darbostogos“ (ang. „Workation”) Europos Sąjungoje vs. socialinis draudimas – komplikuotas reikalas

Nors koronaviruso pandemijos metu valdžios institucijos dažniausiai užmerkdavo akis ir netikrindavo, ar darbdaviai laikosi visų oficialių nuotolinio darbo įgyvendinimo kriterijų, dabar darbdaviai pagrįstai baiminasi, kad šis atsainumas pamažu nyksta.

Po dvejų COVID-19 pandemijos metų kasdienis darbas pamažu grįžta į įprastas vėžes. Tačiau panašu, kad vienas pandemijos „pasiekimas“ vaidins esminį vaidmenį ir ateityje: darbas iš bet kurios vietos darbuotojo iniciatyva (vadinamosios „darbostogos“).

Svarstant „darbostogų“ galimybes, būtina atkreipti dėmesį į darbo, duomenų apsaugos, o labiausiai socialinės apsaugos teisės aspektus. Darbdaviai turėtų pasitikrinti, ar jų įmonių vidiniai procesai ir dokumentai yra galiojantys ir atspindi dabartinius poreikius.

Viena ypač sunki tema darbdaviams – kur ir kaip darbuotojas turėtų būti apdraustas socialiniu draudimu, jei jis dirba savarankiškai (nuotoliniu būdu) užsienyje, ir kokios dėl to atsiranda registracijos ir mokėjimo prievolės darbdaviui.

Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo yra pagrindinis dokumentas, aiškinantis tarpvalstybinio socialinio draudimo atvejus ES. Jis reglamentuoja, kurios socialinės apsaugos teisės taikomos darbuotojui, jei, pavyzdžiui, jis dirba vienoje ES šalyje, bet gyvena kitoje.

Galioja du principai:

1. darbuotojui, kuriam taikomas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004, visada taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai, ir
2. darbuotojui, dirbančiam vienoje valstybėje narėje, taikomi būtent tos valstybės narės teisės aktai.

Tai reiškia, kad darbuotojui pakeitus darbo vietą ir išvykus į kitą šalį, iš karto pasikeičia ir darbuotojui taikomas socialinis draudimas. Yra keletas išimčių, kurios nurodo, kad, pavyzdžiui, darbuotojui išvykus į komandiruotę, jam nebus iš karto taikomi nauji, jam nežinomi socialinio draudimo teisės aktai:

1. komandiravimas t. y. laikinas darbas užsienyje darbdavio iniciatyva) pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12-tą straipsnį.
2. Veiklos vykdymas dviejose ar daugiau valstybių narių pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13-tą straipsnį.

Abiem atvejais darbuotojas laikino buvimo užsienyje metu lieka apdraustas toje šalyje, kurioje paprastai dirba. Tačiau tam, kad šalyje, kurioje laikinai dirba, galėtų įrodyti, jog yra apdraustas savo šalyje, darbuotojas turi gauti vadinamąjį A1 pažymėjimą.

„Darbostogų“ užsienyje atveju tai tampa sudėtinga. Problema išryškėja palyginus teisinę darbo nuotoliniu būdu padėtį Vokietijoje ir Lietuvoje. Abiejose šalyse taikomas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004.
Neabejotina, kad A1 pažymėjimą darbui reikia gauti kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje yra darbo vieta, t. y. ir „darbostogų“ atveju.

Pirmiausia A1 pažymėjimas paskirties valstybėje narėje įrodo, jog darbuotojas yra apdraustas gimtojoje šalyje, todėl paskirties valstybėje narėje jam nereikia mokėti socialinio draudimo įmokų. Be to, neturint A1 pažymėjimo ir prie jo pridėtos gimtosios šalies socialinio draudimo įstaigos informacijos apie darbą užsienyje, gimtosios šalies socialinis draudimas galėti atsisakyti išmokėti kompensacijas, pavyzdžiui, nelaimingo atsitikimo darbe užsienio šalyje atveju.

Tačiau abejotina, remiantis kuriuo iš aukščiau minėtų teisinių pagrindų turi būti išduotas A1 pažymėjimas ir kokios taisyklės turi būti taikomos vėliau.

Reglamente (EB) Nr. 883/2004, kuris įsigaliojo gerokai anksčiau nei atsirado koronavirusas, žinoma, nesiūlo aiškaus atsakymo „darbostogų“ klausimui. Todėl įvairiose šalyse atsakingos institucijos skirtingai aiškina, kuri iš anksčiau minėtų išimčių apima „darbostogas“. Dėl nacionalinių teisinių nuostatų trūkumo Europoje kol kas formuojasi skirtingos institucijų ir (arba) įstaigų praktikos kratinys, nors teisinis pagrindas visiems sprendimams yra identiškas.

Vokietijos sveikatos draudimo užsienyje ryšių tarnyba (DVKA) laikosi pragmatiško požiūrio. Pagal ją „darbostogos“ yra laikoma komandiravimu, jei

• darbdavys žino, kad dirbama užsienyje ir su tuo sutinka,
• darbdavys sutinka su atliekamu darbu ir už jį moka atlyginimą, ir
• kompetentingai tarnybai pateikiamas prašymas dėl komandiravimo į ES.

Kita vertus, kaip atskleidė bnt attorneys in CEE užklausa, Lietuvos socialinės apsaugos institucija SODRA laikosi visiškai kitokio požiūrio. SODRA darbą nuotoliniu būdu užsienyje vertina ne kaip komandiravimą, o kaip darbo pas tą patį darbdavį vykdymą dviejose ar daugiau valstybių narių (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis). Institucija tai pagrindžia nurodydama, kad darbdavys nesiunčia darbuotojo dirbti pats į kitą valstybę narę, o darbas kitoje valstybėje narėje yra išimtinai paties darbuotojo pasirinkimas.

Šių skirtingų požiūrių pasekmė yra skirtingos bendrosios darbo sąlygos „darbostogų“ metu:

Nors Vokietijos atveju komandiruotė yra ribojama laike (iš esmės ne daugiau kaip 24 mėnesiai), Lietuvos atvejo reglamentavimui, t. y. darbui pas tą patį darbdavį skirtingose valstybėse narėse, lemiamą reikšmę turi skirtingų darbo vietų skirtingose valstybėse narėse tarpusavio santykis.

Tiek Vokietijos, tiek Lietuvos požiūriai nėra teisiniai reglamentai, o daugiau ar mažiau atspindi neįpareigojančią šių valstybių narių atsakingų institucijų/įstaigų nuomonę. Kadangi institucijos, vertindamos konkrečius atvejus, visada gali remtis specifiškomis tų atvejų aplinkybėmis, prieš išleidžiant darbuotojus dirbti nuotoliniu būdu užsienyje, rekomenduojama visada papildomai pasikonsultuoti su A1 pažymėjimą išduodančia institucija (Lietuvoje – SODRA, Vokietijoje – sveikatos draudimo įstaigos) ir gauti jos vertinimą dėl konkretaus atvejo.

Šaltinis:

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo

Prenumeruoti naujienlaiškį

By pressing 'Subscribe' you consent to our duomenų tvarkymo terminai